Medžiotojo elgesys prieš ir po šūvio
Medžiotojo elgesys prieš ir po šūvio yra jo vizitinė kortelė. Daugelį elgesio normų (bet ne visas) nustato saugaus elgesio medžioklėje taisykles. Ypač svarbus tinkamas medžiotojo elgesys kolektyvinėse medžioklėse, nes netinkamu elgesiu jis gali sugadinti ir kruopščiai paruoštą medžioklę. Pagrindinis reikalavimas, vykstant medžioklei (varant, tykojant, sėlinant), – medžiotojas savo elgesiu (balsu, judesiais, veiksmais ir kt.) neturi trukdyti kitiems medžiotojams ir nenubaidyti gyvūnų.
Medžiotojo elgesys po šūvio privalo išlikti ramus, o kartu be galo koncentruotas. Medžiotojui nieko nėra nemalonesnio, kaip sužeisti gyvūną. Todėl labai svarbi šūvio etika: šauti tik tada, kada esi užtikrintas šūvio taiklumu. Sužeidę gyvūną, medžioklės vadovas bei medžiotojas privalo imtis visų įmanomų priemonių jam surasti. Daugelyje šalių sužeidus kanopinį žvėrį, medžioklė nutraukiama, kol šis gyvūnas bus rastas, ar nustatytam kad jis lengvai sužeistas ir išgyvens. Net ir po sėkmingo šūvio, kai gyvūnas guli šūvio atstumu ir atrodo negyvas, nekruta, jis gali bet kurią akimirką atsigauti ir pabėgti. Todėl medžiotojas privalo būti pasiruošęs nedelsiant iššauti dar vieną šūvį. Jei gyvūnas bando kaip nors judėti, medžiotojas turi tuoj pat dar kartą iššauti., Pagrindinė taisyklė – neleisti sužeistam gyvūnui nė sekundės kankintis. Kai gyvūnas po šūvio dingsta iš medžiotojo akiračio, jis turi būti surastas ir iškarto pribaigtas. Sužeisti gyvūnai pribaigiami taip vadinamu “malonės šūviu”, t.y. šūviu iš arti. Žvėris taip pat galima pribaigti medžiokliniu peiliu. Seniau tam buvo naudojami specialūs peiliai. Dabar daugumoje šalių tai draudžiama, medžiotojas turi naudoti pistoletą ar revolverį. Smulkūs žvėreliai, kaip kiškiai ir pan., gali būti pribaigiami viena ranka pakėlus už užpakalinių kojų, o kita stipriai suduodant per sprandą. Paukščiai pribaigiami suspaudžiant ranka kvėpavimo ertmes arba įduriant į paukščio smegenis. tai atliekama specialia yla ar iš to paties paukščio ištrauktos didžiausios plasnojamosios plunksnos spygliu.
Daugelyje šalių gyvuoja paprotys, kad sumedžiotą kanopinį žvėrį turi išskrosti jį sumedžiojęs medžiotojas. Be to, nepasiraitojęs rankovių.
Neetiška savintis kito medžiotojo laimikį, šauti žvėrį, einantį kaimyno kryptimi, šauti gyvūną, esantį kito medžiotojo šaudymo zonoje.
Fotografuotis prie nušautų žvėrių, neetiška ant jo užkelti koją ar dėti kitus daiktus.
Sumedžiotus gyvūnus reikia transportuoti tvarkingai, pagarbiai. Transporto priemonė stambiems žvėrims vežti turi būti išklota eglės ar pušies šakomis. Joje Žvėrys suguldomi tvarkingai. Negalima jų bet kaip suversti. Smulkūs žvėrys, kaip kiškiai, lapės bei paukščiai, transportuojami pakabinti už surištų kojų ant specialių karčių.
Pagal: Navasaitis A. ir Pėtelis K. “Medžioklė”.