naujienos

Netektis In Memoriam Kazys Giniūnas

Posted

Netekome garsaus gamtosaugininko, ilgamečio Gamtos apsaugos komiteto pirmininko, buvusio Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Kazimiero Giniūno.
K. Giniūno vaikystė ir jaunystė prabėgo tėviškėje prie Dubravos miško. Ten dirbusio sąžiningo, mylinčio mišką eigulio Povilo Žiūros paskatintas pasirinko miškininkystės studijas. Jis laikė didele laime, kad savo gyvenimo kelyje teko sutikti prof. Tadą Ivanauską, kuris jam dėstė žvėrių ir paukščių biologiją, medžioklės ūkio pagrindus, buvo jo diplominio darbo vadovas, o vėliau su profesoriumi ne katrą kartu medžiojo. K. Giniūnas visuomet didžiavosi, kad buvo iškiliausių gamtosaugininkų Tado Ivanausko ir Viktoro Bergo mokiniu ir liko ištikimas jų gamtosauginių įdėjų tesėjas

K. Giniūnas nuo 1963 m. vadovavo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai ir šias pareigas ėjo beveik dvi kadencijas – iki 1970 m. iki buvo pakviestas į Gamtos apsaugos komitetą užimti pirmininko postą, kurį perėmė iš garsaus gamtosaugininko Viktoro Bergo. K. Giniūnas Lietuvos aplinkos apsaugai vadovavo iki 1988 m. Iš šio darbo jam teko pasitraukti net nesulaukus pensinio amžiaus. Prasidėjus atgimimui buvo apkaltintas karštakošių žaliųjų ar prisidengusių žaliaisiais karjeristų, kad jo vadovaujama organizacija prastai tvarko medžioklės reikalus ir apskritai blogai saugo gamtą. Jis prisiėmė sau atsakomybę už visas sovietmečio valdžios padarytas klaidas ir atsistatydino, nors Kai faktiškai buvo išvarytas iš Gamtos apsaugos komiteto. Neslėpdamas nusivylimo, metė gyvenimą Vilniuje ir apsigyvento atokiame vienkiemyje už Maišiagalos. Daug ką nustebino, kad buvęs gamtosaugos vadovas pasirinko vienatvę girios trobelėje. Visi buvę gamtos apsaugos ministrai susikūrė neblogą gyvenimą šalies sostinėje ir tik vienas jų – Kazys Giniūnas pasirinko gyvenimą miške, kur gamtos prieglobstyje praleido beveik tris paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius.

Būdamas Draugijos pirmininku pelnė didelį autoritetą, ugdydamas teisingą visuomenės požiūrį į medžioklę, sunkiais pokario metais plėsdamas Draugijos įtaką sprendžiant svarbiausius gamtosaugos, medžioklės tvarkymo klausimus, įtraukdamas į gamtosauginius darbus medžiotojus, žvejus, kitus visuomenės narius. Būdamas prisiekęs gamtosaugininkas, nuolat diegė, kad kiekvienas Draugijos narys pirmiausia būtų gamtos sergėtojas, o tik paskui medžiotojas ar žvejys, griežtai laikytųsi rašytų ir nerašytų medžiotojo garbės kodekso reikalavimų. K. Giniūnas visuomet svarbiausiu prioritetu laikė švietėjišką veiklą, daug prisidėjo prie medžioklės kultūros puoselėjimo ir medžiojamosios faunos gausinimo. Prisimindamas tuos metus, džiaugėsi, kad tuomet daugelis darbų buvo sėkmingi, nes anksčiau žmonės dirbo su didesniu entuziazmu negu dabar.

K. Giniūnas, nors ir užimdamas vadovaujančias pareigas, niekuomet nebuvo funkcionieriumi. Pats išbraidė tolimiausius Lietuvos miškų kampelius. Išeidamas į mišką dažniau pasiimdavo fotoaparatą, o ne medžioklinį šautuvą. Daug įdomių gyvosios gamtos akimirkų užfiksavo savo užrašuose ir nuotraukose. K. Giniūnas buvo „Medžiotojo vadovo“ bendraautorius, daug jo įdomių straipsnių apie gamtą, žvėris, paukščius, medžioklę ir žvejybą išspausdinta tuometiniuose „Mūsų gamtos“, „Mūsų girių“, „Valstiečių laikraščio“, kituose leidiniuose, jis yra vienintelės Lietuvoje knygos apie vilkus autorius. Mėgdavo ne tiktai gyvai stebėti gamtą, miškų ir laukų gyventojus, bet ir susipažinti su jais plačiau, tad daug laisvalaikio valandų praleisdavo prie knygų, perskaitė turtingame Mokslų akademijos bibliotekos archyve saugomus vertingus leidinius apie medžioklės, žūklės istoriją, gamtosaugos raidą.

Su didele pagarba Kazį Giniūną prisimena senieji gamtosaugininkai, medžiotojai ir žvejai. Dėl šios netekties Kauno medžiotojų bendruomenė reiškia gilią užuojautą Velionio šeimai ir artimiesiems.