LIETUVOS MEDŽIOTOJŲ IR ŽVEJŲ DRAUGIJOJE PERMAINŲ VĖJAI

LIETUVOS MEDŽIOTOJŲ IR ŽVEJŲ DRAUGIJOJE PERMAINŲ VĖJAI

Vytautas Ribikauskas

 

Nauja   valdžia Kauno  medžiotojų sąjungoje

Balandžio  5d.  Kauno medžiotojų sąjungos (KMS) visuotiniame ataskaitiniame- rinkiminiame  susirinkime nauju  prezidentu išrinktas Kęstutis Markevičius.

Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas Kęstutis Markevičius

Naujais nariais atnaujinta ir KMS valdyba. K.Markevičius dirba Valstybinės įmonės valstybinių miškų urėdijos Dubravos padalinio Padauguvos girininkijos girininku ir kartu tvarko padalinio profesionalios medžioklės reikalus. Priešrinkiminėje kalboje K.Markevičius žadėjo vienyti medžiotojus, kelti jų prestižą,gerinti santykius su visuomene, stiprinti ryšius su kariuomene, Šaulių sąjunga. O vienyti ir telkti į KMS gretas medžiotojus tikrai prireiks. Anksčiau medžiotojai kasmet privalėjo pratęsti medžiotojo bilieto galiojimo terminą. Vėliau panaikinus bilietų pratęsinėjimą, atsirado duomenų pateikimas Medžiotojų sąvadui, kurio tikslas taip ir liko neaiškus. Šiaip ar taip, kasmet kiekvienas medžiotojas privalėjo atvykti į medžiotojų sąjungos būstinę ir pratęsiant bilietą ar vėliau pateikiant duomenis sąvadui užmokėti tam tikrą pinigų sumą. Ir  niekas nesivargino aiškinti, kad medžiotojai moka  KMS nario mokestį, nes duomenų pateikimas buvo nemokamas. Dar daugiau, netgi atsirado naujos medžiotojų organizacijos prie medžioklės reikmenimis prekiaujančių parduotuvių, kur nemokamas duomenų pateikimas sąvadui kainavo kelis kartus pigiau. Kai neliko ir sąvado, daliai medžiotojų kilo klausymas: kam vykti į KMS būstinę, jeigu nereikia nei bilieto pratęsti, nei duomenų pateikti Medžiotojų sąvadui. Štai kada teko medžiotojų vadams pradėti aiškinti, kad medžiotojai visą laiką mokėjo ne ką kitą, o medžiotojų sąjungos nario mokestį (panaši situacija yra ir kituose LMŽD  rajonų skyriuose, draugijose ar kaip ten jos besivadintų). Taigi, medžiotojai medžiotojų klubus ir būrelius vienijančiose organizacijose buvo sutelkti lyg ir apgaulės būdu. Tačiau prievartos ir apgaulės būdu sulipdytos sąjungos pasmerktos žlugimui.  Tik patys medžiotojai turi nuspręsti nori  ar nenori būti medžiotojų

organizacijų nariais. Nors KMS įstatuose nurodyta, kad sąjungos nariai yra medžiotojų klubai, būreliai ir neasocijuotų į klubus ir būrelius pavienių medžiotojų sekcija, nario mokestį  sąjungai mokėjo atskiri medžiotojai. Kai medžiotojams neliko prievolės lankytis KMS būstinėje dėl duomenų pateikimo sąvadui ir apie to pateikimo atlikimo paženklinimą medžiotojo biliete, susirūpinta, kad medžiotojai gali išbėgioti iš sąjungos ir nebus surinkta lėšos, reikalingos sąjungos egzistavimui. Ir tada iškilo reikalas realiai į sąjungą priimti ne pavienius medžiotojus, o jų pirmines organizacijas. Žinoma, pagrindinė veikla vyksta medžiotojų klubuose ir būreliuose. Tačiau  mes turėtume didžiuotis, kad priklausome šviesaus atminimo visų laikų garsiausio Lietuvos gamtininko, gamtos mokslininko prof. Tado Ivanausko sukurtai taisyklingos medžioklės draugijai. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. mūsų draugija sėkmingai integravosi į Europos ir Pasaulio medžiotojų organizacijas, atgaivina, puoselėja ir vysto vakarietiškas medžioklės tradicijas. Pavieniai klubai sunkiai galėtų atstovauti Lietuvos medžiotojus europinėse ir pasaulinėse organizacijose. Sukdamiesi siauresnėje pavienių klubų veikloje sunkiai pagerinsime medžiotojo įvaizdį visuomenėje.  Nejaugi mes taip ir neišžygiuosime į miestų aikštes įvairių švenčių progomis  vilkėdami medžiotojo uniformomis su vėjyje plazdančiomis fazanų plunksnomis prie skrybėlių ir klubų, būrelių , sąjungų vėliavomis. Nejaugi visokie internetiniai beraščiai dar ilgai mus vadins kraujo ištroškusiais nekaltų žvėrelių žudikais, mėsininkais, girtuokliais  (yra ir dar šlykštesnių epitetų). Negi Lietuvos medžiotojo įvaizdis netaps toks kaip čekų, bavarų, lenkų ir kitų Europos valstybių medžiotojų? Tai mes galime ir turime pasiekti. Tačiau to nepasieksime užsisklendę atskiruose klubuose ir būreliuose. Už savo nugaros turėdama gausų medžiotojų būrį LMŽD vadai gali drąsiau dėl medžioklės reikalų derėtis su šalies valdžia, kuri pastaruoju metu vis labiau medžiotojus speičia į kampą (gaila, LMŽD vadams tai daryti sunkiai sekasi). Tačiau pavienio klubo valdžia išklausyti tikrai nesiteiks – vienišo skaliko, nors ir garsus lojimas, į dangų neina…

                              Permainos ir  LMŽD

Pribrendo reikalas  keistis ir  rajonų skyrius, draugijas ir sąjungas vienijančiai organizacijai LMŽD . Ne tuo keliu nueita, kai LMŽD  vadais buvo stengiamasi  (kol kas taip ir yra)  pastatyti  veikėjus, esančius arčiau valdžios ir, atseit, galinčius  reikalus „patvarkyti“  per valdžios  institucijas. Draugijos (daugumoje) skyriuose taip pat sėdi arba per ilgai sėdėjo senieji veikėjai, kurie draugijos suvažiavimuose gali tik pritarti vadams, netgi nebalsuojant, o ilgai trunkančiais (kažkur labai girdėta) plojimais. Reikia visuose draugijos valdymo lygiuose tikrai demokratiškais rinkimais vadus keisti jaunimu, kurie. gal būt, sugebės suburti medžiotojus, kelti naujas draugijos veiklos idėjas. Draugijos vadai turi daugiau bendradarbiauti su medžioklę reguliuojančiomis valdžios institucijomis, įrodyti joms savo tiesas. Apmaudu, kad Aplinkos ministerijos pareigūnai daugiau įsiklauso į  Baltijos vilkų ir kitų asfaltinių gamtos mylėtojų organizacijų rėksnių reikalavimus, o ne į tokios skaitlingos LMŽD atstovų (vadų) nuomonę. Niekas dabar kažkokio stebuklingo recepto    nepateiks, kad LMŽD staiga taptų vieninga organizacija, kad visi medžiotojai veržtųsi būti jos nariais. Per ilgai LMŽD buvo vienintelė, o vėliau vyraujanti medžiotojus apjungianti organizacija ir jos vadams mažai rūpėjo paprastas medžiotojas, nes buvo galvojama, kad niekur tie medžiotojai negali išsilakstyti.  Tačiau tikrai nereikėtų lipti ant to paties grėblio ir dar prigalvoti kokių tai prievartinių priemonių, siekiant išlaikyti medžiotojus draugijoje (sugaus elgesio medžioklėje egzaminus, kad galėtų vykdyti tik LMŽD ir kasmet, kad medžiotojų klubai ir būreliai būtinai turėtų priklausyti juos vienijančioms organizacijoms, juk buvo norima padaryti, kad medžiotojų sąvadą galėtų tvarkyti tik LMŽD). Prievarta jau narių neišsaugosime- reikia keistis. O pradėti reikia nuo tikrai demokratiškų rinkimų visuose draugijos valdymo lygiuose, pasiekti, kad vadai neatitrūktų nuo paprastų medžiotojų masių ir atstovautų jų interesams.

 

                                        Ledai pajudėjo

 

Matyt supratęs, kad jau laikas, iš LMŽD prezidento posto traukiasi  Bronius Bradauskas. Naujais LMŽD vadais tapti pradžioje pretendavo  3 kandidatai: „Biovela Group“ įkūrėjas ir akcininkas  Virginijus Kantautas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas ir dabartinis LMŽD pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. Visi kandidatai ne vienus metus dalyvavo LMŽD tarybos veikloje. Balandžio mėnesio pradžioje KMS susitikti su klubų ir būrelių vadovų bei valdybos atstovais apsilankęs J.Talmantas pristatė savo, kaip galimai būsiančio LMŽD vado,  veiklos gaires, atsakė į susitikimo dalyvių klausymus. Pretendentas pasigyrė, kad turi gerus santykius su įvairių valdžių atstovais: Seimo, Vyriausybės, ypač geri draugiški santykiai su buvusiu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku, dabar Aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika.  Būsimasis  LMŽD vadas žadėjo vienyti visas Lietuvos medžiotojų sąjungas, aktyviai dalyvauti visų medžioklę reglamentuojančių aktų priėmime, gerinti medžiotojų ir ūkininkų santykius, siekti gerinti medžiotojų įvaizdį.  Kadangi J. Talmantas yra ilgametis LMŽD tarybos narys ir draugauja su buvusiu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku  K.Mažeika, paklausiau, kodėl dvigubai padidintas mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą (K.Mažeika buvo šio didinimo aršiausias šalininkas. Buvo užsimojęs mokestį didinti net 5-6 kartus).  Atsakymas buvo, kad dėl visuomenės spaudimo, nes medžiotojai valgo labai pigią ekologišką žvėrių mėsą. Tačiau kandidatas į LMŽD pirmininkus tikisi pasiekti, kad iš medžiotojų surinktų mokesčių tos 70 proc. dalies, kuri atiteks Aplinkos ministerijai, 30 proc. būtų skirta medžiotojų klubams ir būreliams jų veiklos gerinimui. Taigi, tokia  įdomi politika: iš medžiotojų paims 100 proc. ir tai skaitysis, kaip nuo dievo duota, o grąžins 30proc., už ką medžiotojai dėkos žemai lenkdamiesi ir liaupsindami labai gerą  valdžią. Tai gal geriau būtų neatimti tų 100proc. arba paimti tik 70, bet tada nebus galimybės duoti ir būti gerai. 

Deja, J.Talmantui nepavyko  normalizuoti vilkų medžioklės. Nors medžiotojų daug, Baltijos vilkų kaukimas neperrėkiamas. Kol kas nepavyksta pasiekti ir to, kad ūkininkams būtų teisingai atlyginama už vilkų sudraskytus gyvulius. Atlyginti reikėtų ne tik už prarastą mėsą, kurios likučius nuo vilkų puotų dar patys ūkininkai savo lėšomis turi nugabenti utilizavimui į Rietavą, bet ir už žlugdomą verslą, pridedant dar ir už moralinę žalą.

Nežiūrint visko, Kauno medžiotojai renkasi J.Talmantą. Tačiau turėdama daugiausiai narių (medžiotojų) KMS visuotiniame LMŽD narių susirinkime turi tik vieną balsą, kaip ir mažosios rajonų draugijos ar LMŽD skyriai, nors  mokesčius LMŽD skyriai, draugijos ir sąjungos moka nuo medžiotojų skaičiaus. Taigi kauniečių balsas mažai ką gali lemti.

          Dėl susiklosčiusių nepalankių  asmeninių aplinkybių iš konkurencijos tapti LMŽD vadovu  pasitraukus E.Tijušui, toliau varžytis dėl garbingo posto liko tik du pretendentai. Pagal LMŽD įstatus, kandidatu į vadovo postą tampama tik suvažiavimo metu, surinkus dešimtadalį palankiai vertinančių suvažiavime dalyvaujančių narių balsų. Abu kandidatai šį barjerą įveikė, o LMŽD pirmininku, surinkęs 30 balsų iš 46 galimų, tapo J.Talmantas. Jo varžovui V.Kantautui teko tik 16 balsų.

Naujasis LMŽD pirmininkas Jonas Talmantas sveikina Algimantą Juozą Šeškauską gražaus Jubiliejaus proga.

   Beje, kol keitėsi valdžia LMŽD,  įsikūrė nauja Lietuvos medžiotojų draugija (be žvejų) – J.Talmantui bus daugiau ką vienyti. Iki šiol Lietuvoje veikė 3 medžiotojų kolektyvus vienijančios organizacijos: LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjunga ir Medžiotojų sąjunga „Gamta“. Naujoji medžiotojų draugija, kurios priekyje stovi garsus medžiotojas Gediminas Vaitiekūnas, skelbia siekianti suvienyti susiskaldžiusią medžiotojų bendruomenę. Panašu, kad jų lozungas – vienyti skaldant. LMD vadų nuomone suvienyti medžiotojus galima tik steigiant kuo daugiau draugijų.  Tik ar nevertėjo stiprinti vieną gausiausią medžiotojų būrį telkiančią LMŽD, tobulinant jos veiklos principus, užuot skaidantis į atskiras mažas draugijas ar sąjungas? Suveiks šluotos dėsnis ir medžiotojų nedraugams išskaidytą „šluotą“ bus lengviau sulaužyti.  Juo labiau, kad visos šios sąjungos ir draugijos deklaruoja tuos pačius tikslus, piešia vienodas ateities vizijas, skelbiasi atstovaują Tado Ivanausko taisyklingos medžioklės draugiją, įkurtą 1920 m. ir veikusią tarpukariu, ir tęsiančios jos veiklą, Ar nesigaus kaip su žurnalais apie medžioklę: T.Ivanausko žurnalo „Medžiotojas“ tradicijas teigė  tęsiantys du žurnalai : ‘Medžiotojas ir medžioklė’ bei ‘Medžiotojas ir meškeriotojas“- tačiau abu išnyko…

 

       AR MEDŽIOTOJŲ VALGOMA MĖSA TIKRAI LABAI PIGI?

Jeigu jau užsiminta apie medžiotojų valgomą pigią mėsą, pabandykime pasvarstyti, ar ji tikrai tokia pigi. Tuos pamąstymus buvau nusiuntęs ir p.K.Mažeikai, deja, nepadėjo. Beje, pokalbyje su J.Talmantu tik įsitikinau, kad pavienių medžiotojų pasisakymai ir pasiūlymai į dangų neina, kad ir teisingi ar protingi būtų. Daug klausymų, kurie dabar keliami ar dar tik bus keliami medžioklės srityje, esu kėlęs įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse jau seniai. Ir kokį tai atgarsį valdžios institucijose tie klausymai atranda tik tada, kai juos pateikia kokios įtakingesnės personos.

 Panašu, kad sutraiškęs miškų urėdijas žaliasis buldozeris neiškentė neužkabinęs ir medžiotojų. Matyt medžiotojai per daug buvo susidraugavę su miškininkais. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vadas Kęstutis Mažeika paskaičiavo ir nustatė, kad medžiotojai valgo labai pigiai įsigytą labai gerą ekologišką mėsą. Gaila tik, kad gerbiamas seimūnas skaičiavo taip, kaip skaičiuotų pirmokėlis: iš Lietuvoje sumedžiotų žvėrių (valgomų) ataskaitos sužinojęs gyvūnų skaičių apytikriai nustatė jų svorį ir  medžiotojų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą suneštas lėšas padalino iš žvėrienos kilogramų. Tiksliai neprisimenu, tačiau ta suma gavosi ganėtinai maža.   Tačiau mėsą medžiotojai nenusiperka už tokią kainą valstybinėje parduotuvėje: kad ji atsidurtų medžiotojų šaldytuvuose, medžiotojai turi nudirbti daug darbų ir patirti didelių išlaidų. Siūliau ponui komiteto pirmininkui paskaičiuoti kitaip. Tarkim, kad visi medžiotojai atsisako medžioklės, slepia savo ginklus seifuose ir nekiša nosių į medžioklės plotus.  Tada ponas K.Mažeika  visiems dabar medžiotojų vykdomiems darbams (o jų daug) atlikti turėtų organizuoti profesionalių medžiotojų armiją ir viską pradėti nuo nulio. Žvėrių populiacijų gausą reguliuoti reikia, vadinasi, reikia medžioklės plotuose įruošti biotechninius įrenginius: žvėrių tykojimo bokštelius, jaukinimo vietas, pašarinius laukelius, druskos laižyklas, šėryklas visiems kitiems žvėrims, išskyrus šernus. Reikės atlikti žvėrių apskaitas. Reikalingos bus ir pirminio žvėrių apdorojimo aikštelės, atliekų duobės, patalpos žvėrienai laikyti, šaldikliai šernienai laikyti iki patikrinimo dėl AKM. Žvėrieną reikės realizuoti, tad nepakaks pirminio žvėrių apdorojimo aikštelių – reikės skerdyklų su visa įranga. Reikės mokėti už šernienos patikrinimą dėl trichinelių lervų buvimo ar nebuvimo. Reikės išlaidų ir žvėrienos realizacijai. Reikės vykdyti profilaktines priemones dėl AKM: dezinfekcijas, plotų stebėseną, gaišenų rinkimą ir utilizavimą. O svarbiausia, medžiotojams reikės mokėti atlyginimus, aprūpinti juos ginklais, šaudmenimis, apranga ir kita amunicija, transportu. Reikės apmokėti žvėrių daromą žalą žemės ūkio kultūroms ir miškams. Neabejoju, kad dar praleidau kokius nors darbus, nes sunku ir išvardyti, ką dabar privalo nuveikti medžiotojai.  Be to, jeigu dabar medžiotojai nemažai pinigų palieka medžioklinių ginklų, aprangos ir visos kitos amunicijos parduotuvėse ir dalis tų lėšų mokesčių pavidalu tenka Valstybei, tai profesionalus teks aprūpinti biudžeto lėšomis. Ir dar neliks gana nemenkos sumos, kurią dabar medžiotojai suneša už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Tai po kiek eurų   už kg žvėrieną turėtų pardavinėti ponas K.Mažeika, kad tos visos mano mėgintos išvardinti išlaidos atsipirktų ir biudžetui dar liktų bent tiek lėšų, kiek dabar už žvėrių išteklių naudojimą suneša medžiotojai? O ir už ką moka medžiotojai? Mokestis įvardytas  „už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą“, tačiau matuojamas ne sumedžiotų gyvūnų skaičiumi, o medžioklės plotų hektarais. Tuose hektaruose gali nebūti nė vieno medžiojamojo gyvūno, bet mokėti reikės tą pačią kainą. Vadinasi medžiotojai moka už galimybę tam tikrame plote užsiauginti valstybei priklausančių  žvėrių ir tam tikrą jų dalį (elninių žvėrių sumedžiojimo limitai, kitų medžiojamųjų gyvūnų medžioklės apribojimai) sumedžioti. Keisčiausia, kad   didžioji medžioklės plotų dalis yra privačių savininkų žemėse ir miškuose, tad už teisę veisti medžiojamuosius valstybės gyvūnus privačiose žemių ir miškų valdose medžiotojai turi susimokėti valstybei.

Kad valstybei neapsimoka pačiai tvarkyti medžioklės  reikalų, reguliuoti žvėrių populiacijų gausos, atlyginti žemių ir miškų savininkams žvėrių daromą žalą ir atlikti visus kitus darbus medžioklės plotuose,  rodo ir tai, kad vis daugiau VIVMU padalinių  į aukcionus paleidžia turėtus profesionalios medžioklės plotus.     

                         

 

                                        O kaip žvejai?

Kai kas pasigenda, kad pretendentai į LMŽD vadus nieko nekalbėjo apie žvejus mėgėjus. Nors draugija yra medžiotojų ir žvejų, daugiausia visos kalbos, ateities vizijos ir pažadai sukosi tik apie medžioklę. Kauno medžiotojai su žvejais jau seniai išsiskyrė ir dėl to nė kiek neliūdi. Manau, kad ir LMŽD yra dirbtinas , ne visai vykęs kūrinys. Žvejai galėtų sukurti savo sąjungą ar draugiją ir sėkmingai gyvuoti bendradarbiaujant su medžiotojų sąjunga ar draugija bei kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Vis tik medžiotojų ir žvejų veikla ir interesai yra skirtingi. Skirtingi ir supratimai apie gyvūnų paėmimo iš gamtos būdus. Medžiotojai stengiasi daugiau medžioti žvėrių jauniklius, ypač kanopinių žvėrių (laikina išimtis tik šernams, siaučiant afrikiniam kiaulių marui), o žvejai žuvų jauniklius privalo paleisti , o to nepadarius netgi turi mokėti didžiules baudas.   Man nesuprantamas tam tikro ilgio žuvų privalomas paleidimas, tų žuvų, kurioms nustatytas ir sugavimo limitas vienetais. Paleisti, sakykim, reikia visas sugautas mažesnes nei 45 cm. ilgio lydekas. Tačiau kai lydekų sugavimas ribojamas 3 vienetais, ar ne geriau būtų  žvejui privalomai paimti 3 pirmas sugautas, žinoma, jeigu pirma ar antra bei sudėjus abi nesveria daugiau nei 5kg. Dabar, kol užkibs 3 didelės lydekos, pridusinti ir rykles subadyti kabliukais galima dešimtims taip vadinamų „šaudyklių“. Tačiau kiek iš tų paleistų „šaudyklių“ išgyvens ir pasieks tokį amžių, kai galės produktyviai gausinti lydekų populiaciją. Gal pusę jų, kol paleistos atsigaivalios, suris jų didesniosios sesės. Kitos nugaiš nuo sužalojimo, nes paleisti (tiksliau- išmesti) privalai ir tas lydekaites, kurios masalą buvo prarijusios beveik iki pat uodegų ir kabliai buvo ištraukti su visom žarnom. Tai, ar geriau paimti tas mažas lydekaites, kurios iki neršto amžiaus vargu ar išgyvens, ar sužalojus visą būrį tų, kurios neišgyvens, paimti jau suaugusias neršiančias lydekas. Ar galėtum suprasti ūkininką, kuris mėgsta pieną, bet užsimanęs mėsos paskerdžia ne veršelį, o karvę. Mėsos tuo kartu jis, žinoma, turės daugiau, bet pieno ir prieauglio turės laukti kelis metus.

 Beje, kokios čia „pagavai- paleisk“žvejybos tradicijos (protėviai taip tikrai nežvejojo)? Ar labai jau humaniška savo malonumui kankinti gyvus padarus? Jeigu nori sportuoti, mėtyk blizgę į taikinį. Medžiotojai, kai sportuoja, šaudo į „molinius karvelius“ ar bėgantį fanerinį šerną . Dėl to privalomo paleidimo (kai žuvų jaunikliai neatitinka nustatytų matmenų, ar užkimba neleidžiama tuo metu gaudyti žuvis) irgi reikėtų paleisti tik tas žuvis, kurios sugavimo metu nebūna sužalojamos. Ir paleisti tuoj pat sugavus be fotosesijų, kurių metu žuvys pridusinamos. Ar galima ko nors panašaus sulaukti ir medžioklėje? Gal žvėris šaudysim švirkštais su migdomaisiais vaistais? Užmigdei briedį, nusifotografavai prie laimikio, pabučiavai į lūpą ir pakasinėdamas paausius lauki, kol atsibus. Taip kokį įspūdingais ragais briedį ar elnią galėtum sumedžioti dešimtis kartų, o medžioklės trofėjų parodose ant sienų kabintum ne ragus, dantis ar kailius, o  nuotraukas. „Baltijos vilkų“ dideliam džiaugsmui žvėrių populiacijų gausą reguliuotų vilkai ir infekcinės ligos, o gamtoje įsivyrautų palaima ir harmonija.